.

Aktuali informacija


Apie ilgalaikį gaisrų poveikį Lietuvoje galvojama per mažai

Grd 12, 2016

Koks šalutinis poveikis gali pasireikšti žmogui, išgelbėtam iš gaisro prieš kelerius ar keliolika metų? Kas gali sieti ugniagesius su vėžinių susirgimų statistika? Kokios medžiagos statybose pakeitė iki šiol buvusias tradicines statybines medžiagas – medieną, molį, betoną? Galiausiai – ar Lietuvos bei Europos Sąjungos teisinė bazė pakankama sureguliuoti kenksmingų statybinių medžiagų naudojimą? Šie bei kiti klausimai buvo keliami ir aptarti konferencijoje „Ilgalaikis gaisrų poveikis aplinkai ir žmonių sveikatai“, kurią surengė Kauno technologijos universitetas ir Mineralinės vatos gamintojų asociacija.

Richard Hull, University of Central Lancashire

 

Natūralias medžiagas keičia sintetinės

Gaisrų toksiškumas yra gerai ištirtas ir jau seniai išsiaiškinta, jog jie dažniausiai būna žmonių žūties gaisruose priežastimi. Tačiau konferencijoje pranešimą skaitęs profesorius Richardas Hullas iš Didžiosios Britanijos Centrinio Lankašyro universiteto įsitikinęs, jog toksiškų dūmų atsiradimo priežastys mažiausiai reglamentuotos ir būtina sukurti atitinkamas bandymų metodikas bei nustatyti reikalavimus gaminiams, potencialiai galintiems išskirti toksines medžiagas gaisro metu.

Anot profesoriaus, pastatams statyti anksčiau naudotas natūralias medžiagas pakeitė sintetinės – vietoj medžio naudojamas plastikas, vietoj medvilnės ar vilnos – sintetiniai pakaitalai.

„Statybose naudojamos medžiagos, kurių degimo produktų emisijos nebūna ištiriamos, o statytojams svarbu būna tik tai, kad ji tinka sukurtiems dizaino sprendimams įgyvendinti“, – tvirtino prof. R. Hullas, pridūręs, jog augant pragyvenimo lygiui ir mažėjant skurdui mirčių gaisruose skaičius turėtų mažėti, bet nudegimų, apsinuodijimų toksinėmis dujomis skaičius vis tiek išlieka didelis.

Kita vertus, Lietuva pagal mirčių gaisruose statistiką yra sąrašo viršuje tarp Europos šalių – 5 vietoje. Mūsų šalyje vidutiniškai 100 tūkst. gyventojų tenka 4,2 žuvusiųjų gaisruose. Daugiau žuvusiųjų gaisruose yra tik  tik Baltarusijoje, Rusijoje, Ukrainoje, Latvijoje. Todėl taip svarbu, kad projektuojant nebūtų atmestinai žvelgiama į gaisrinę saugą.

Profesorius R. Hullas teigė, kad šiuolaikiniai pastatai patys savaime prisideda prie gaisrų kilimo, nes jiems statyti naudojama palyginti daug degių medžiagų. Statybininkai ne visuomet padaro taip, kaip reikalauja normatyvai. Kokybiškos medžiagos pakeičiamos pigesniais, bet ne visuomet tinkamais naudoti gaminiais.

„Degios medžiagos naudojamos ne tik pastatų išorėje, bet ir viduje, apdailai. Naudojamos net tokios apdailos medžiagos, kurioms užsidegti užtenka kibirkšties – poliuretanas, polietilenas. Kaip rodo ne vienas pavyzdys, toks neatsakingas elgesys lemia gaisrus, o žmonės miršta nuo išsiskyrusių vandenilio cianido garų, nespėję išbėgti iš naktinių klubų, kitų pramogoms skirtų pastatų, viešosios paskirties pastatų“, – pasakojo R. Hullas.

Jo manymu, įstatymų leidėjams būtina nuolat priminti, o šie turėtų susiprasti ir sustabdyti netinkamų priemonių naudojimą statybose, užkirsti kelią neatsakingiems veiksmams. Reikia pasakyti, kad negalima leisti naudoti degių ir toksiškų medžiagų pastatuose, kuriuose susirenka daug žmonių.

„Tvarios architektūros projektuose stengiamasi naudoti kuo daugiau natūralių medžiagų, bet ir čia jas jau keičia dirbtinės polimerinės medžiagos“, – apgailestavo R. Hullas.

Pasekmės gali pasijausti ne iš karto

Vienas pavojingiausių nuo gaisro metu susidarančių dūmų – apsinuodijimas cianidais. Kai taip atsitinka, deguonis nepatenka į kraują, cianidai jį blokuoja.  Jeigu į organizmą patenka didesnis kiekis šių toksinių medžiagų, ir nebūna suteikta skubi medicininė pagalba, per pusę minutės gali ištikti traukuliai, dar po kelių minučių sustoti kvėpavimas, o dar po kelių – ir širdis. Kad taip neatsitiktų, nukentėjusiesiems nedelsiant reikia duoti priešnuodžių, čia nepadeda net deguonies kaukė.

Sveikatos apsaugos ministerijos Ekstremalių sveikatai situacijų centro atstovė Laima Gruzdytė

Sveikatos apsaugos ministerijos Ekstremalių sveikatai situacijų centro atstovė Laima Gruzdytė teigė, kad gaisro metu susidariusių dūmų sukelti organizmo pažeidimai gali pasijausti ne iš karto, o praėjus kelioms valandoms ar net paroms.

„Apsinuodijimas dūmais būna klaidinantis. Iš pradžių žmogus gali jaustis normaliai, o vėliau sveikata smarkiai pablogėja. Po sunkių apsinuodijimų gali atsirasti vėlyvieji simptomai, tokie kaip psichozė ir haliucinacijos, parkinsonizmas. Visuomet galimos ir vėlyvosios komplikacijos. Reikia pastebėti, kad ir medikai ne visuomet skiria pakankamai dėmesio tokiems apsinuodijimams“, – sakė specialistė.

Tommis Baekgaardas Kjaeras

Liūdnos pasekmės kartais laukia ne tik į gaisrą patekusių ir dūmais apsinuodijusių gyventojų, bet ir ugniagesių. Danijos ugniagesių vėžio organizacijos atstovas Tommis Baekgaardas Kjaeras pateikė tyrimo duomenis, kurie parodė, jog būtent šios profesijos atstovai dažniau suserga onkologinėmis ligomis.

„Dar neįrodyta, kokios pastatuose naudotos medžiagos ir iš jų išsiskiriantys toksiniai junginiai tampa susirgimo vėžiu priežastimi. Kol kas įrodyta tik asbesto sąsaja su tuo. Versijų yra įvairių – kad ugniagesiai patiria daug streso, jų įtemptas darbo grafikas ir panašiai. Tačiau faktas, kad nuolatinis susidūrimas su toksiškais dūmais, kuriuos išskiria daugiausiai įvairūs plastikai, irgi padaro daug žalos“, – T. B. Kjaeras.

KTU docentas dr. D. Martuzevičius

Gailima lėšų paprasčiausioms priemonėms

Kauno technologijos universiteto doc. dr. Dainius Martuzevičius sutiko, kad polimerinės medžiagos statybininkams yra patrauklios, nes jų panaudojimas yra gana universalus. Tačiau didžiausia blogybė – šios medžiagos dega. Kita vertus, polimerinės medžiagos nėra grynos, jose yra daug priedų (pvz. antipirenų) ir jų neigiamas poveikis pasireiškia būtent gaisro metu.

„Pastatuose yra daug visokiausių taršos šaltinių. Net ir deganti žvakė juo gali būti. Jeigu uždegama viena žvakė, poveikis nebus jaučiamas, tačiau kai deginama daug žvakių, jos gali sukelti kancerogeninius efektus ir tai nėra gerai. Tačiau vis tiek didžiausias taršos šaltinis yra polimerinės medžiagos su priedais. Laikui bėgant lakiosios dalelės išsiskiria į aplinką ir potencialiai gali veikti sveikatą“, – sakė D. Martuzevičius.

Statinių statybos reikalavimuose, be visa kita, yra nurodyta, kad jie turi būti projektuojami ir statomi taip, kad viso tarnavimo metu neišsiskirtų į aplinką pavojingų medžiagų, nekeltų pavojaus statytojams, darbuotojams ar gyventojams.

D. Martuzevičius priminė, jog statybinės medžiagos turi būti žymimos CE ženklu, kad produktai patektų į ES rinką. Pažymėtos CE ženklu medžiagos atitinka keliamus reikalavimus. Tačiau kol kas nėra privaloma į reikalavimus įtraukti lakiųjų organinių junginių emisijos. Bus siekiama, kad ji turės būti ištirta tapti CE standarto dalimi. Aišku emisija niekada nebus, tačiau negali būti viršijamos didžiausios leistinos koncentracijos siekiant užtikrinti sveiką patalpų orą.

Lietuvoje galioja 2004 m. patvirtinta higienos norma, kuri apibrėžia polimerinių produktų naudojimą. D. Martuzevičiaus teigimu, ji įpareigoja medžiagų gamintojus atsakingai žiūrėti į pavojingų medžiagų naudojimą, įvertinti medžiagų cheminę sudėtį, galimą pavojų aplinkai. Tačiau norma bus peržiūrima ir greičiausiai – koreguojama.

Lietuvos gaisrinės saugos asociacijos atstovas dr. Kęstutis Lukošius kalbėjo, kad daugelis žino galimas liūdnas gaisrų pasekmes, tačiau priemonėmis, kurios leistų laiku reaguoti į gaisrus ir išvengti nelaimių, dar ne visi pasirūpina.

„Toks įspūdis, kad tarsi kariaujama su įvairiais įrenginiais, kurie padidintų saugumą: detektoriais, signalizacijomis. Ieškoma įvairių būdų, kaip išvengti prievolės įrengti gaisrinės saugos priemones. Nesusimąstoma, kad šios priemonės gali pažadinti kilus gaisrui ir leisti laiku suspėti pasišalinti bei iškviesti pagalbą. Vieni nenori saugos priemonių, nes jos kainuoja, kitiems neva darko interjerą“, – sakė K. Lukošius.

Jis taip pat atkreipė dėmesį, kad vienais atvejais reikalavimai sistemoms labai supaprastinti, kitais – labai aukšti, dėl ko įrenginiai smarkiai išbrangsta.

 

Šaltinis: žurnalas "Statyba ir architektūra"

<< grįžti