.

Aktuali informacija


Gaisro Londono daugiabutyje pamokos

Rgs 13, 2017

Ar gaisras Londono daugiabutyje virs vakcina nuo rimtų statybos rinkos ligų - klausia žurnalo IQ leidinys "STATYK Pro". Londono „Grenfell Tower“ daugiabutyje šiemet birželį kilęs gaisras tapo katastrofa jame gyvenusiems žmonėms ir visam miestui. Tačiau ši tragedija peržengė lokalios nelaimės ribas – ji atskleidė daugybę problemų, būdingų ne tik Jungtinei Karalystei. Pagrindinės diskusijos, prasidėjusios tiesioginių gaisro priežasčių aptarimu, šiuo metu koncentruojasi į gerokai gilesnes – sistemines – tokio masto tragedijos priežastis: statybos reikalavimų ir valstybinio reguliavimo bei kontrolės svarbą; ekonominių verslo prioritetų, valstybės interesų ir gyventojų lūkesčių pusiausvyrą; galiausiai – piliečių ir valdžios nesusikalbėjimą ir net akivaizdų realios rizikos ilgametį ignoravimą.

 

Skotland Jardas pradėjo tyrimą, kuris, kaip teigiama, greičiausiai pasibaigs kaltinimais nužudymu per neatsargumą. Dar vieną nepriklausomą tyrimą inicijavo premjerė Theresa May. Londono meras Sadiqas Khanas irgi pažadėjo, kad artimiausiu laiku gyventojai sulauks visų atsakymų.

Nelaimė, išgąsdinusi net ugniagesius

Socialinių būstų fondui priklausantis „Grenfell Tower“ daugiaaukštis buvo pastatytas 1974 metais. Pastato betoninės konstrukcijos buvo be apdailos ir suprojektuotos taip, kad sulaikytų ugnį bute, kol atvyks ugniagesiai. Kalbėdamas apie šį gaisrą, Ugniagesių komandų sąjungos atstovas Davidas Greenas sakė, kad vykdami gesinti liepsnų šiame pastate ugniagesiai tikėjosi, jog pastato išorė nekelia pavojaus. Tačiau 2014–2016 m. renovuotas daugiaaukštis buvo apdailintas degiomis aliuminio kompozito plokštėmis. Renovacijos metu taip pat buvo pakeisti langai ir šildymo sistema. Keturi apatiniai aukštai buvo perstatyti – juose įrengti papildomi septyni butai.

D. Greenas pateikė ir galimą versiją, kaip ugnis iš buto pateko ant fasado. Žiūrint į pastato aukšto planą, aiškiai matyti, kad daugumoje butų šaldytuvai stovi prie išorinės sienos. Karštą vasaros naktį (Londone jau daugiau nei mėnesį neįprastai karšta) langai butuose daug kur buvo praviri. Užsidegus šaldytuvui, ugnis galėjo persimesti ant užuolaidų ar kitų lengvai užsidegančių buities daiktų, o pro atvirą langą – ir ant degių fasado plokščių.

Nemažai gyventojų buvo matę namą administruojančios kompanijos informacinius plakatus, kad gaisro metu reikia užsidaryti butuose ir juose laukti, kol atvyks pagalba. Tai turėjo užtikrinti, kad bandantys ištrūkti panikos apimti gyventojai netrukdys ugniagesiams pasiekti viršutiniuose aukštuose įstrigusių žmonių, laiptinėje nesusidarys spūstys. Tai ypač svarbu, kai pastate yra tik viena laiptinė ir nėra kitų evakuacijos kelių – būtent taip ir buvo „Grenfell Tower“. Kai kurie gyventojai šias instrukcijas ignoravo, o tie, kurie jų paklausė ir liko namuose, žuvo – šios rekomendacijos visiškai netinka, kai ugnis išplinta į fasadą.

Gyventojai teigia, kad 24 aukštų pastate gaisrinės saugos priemonių nebuvo visiškai: jokių evakuacinių laiptinių, jokių gesinimo sistemų, net gaisro pranešimo sistemos – kai kurie jų pabudo tik suveikus butuose pačių įsirengtiems jutikliams. Renovuojant pastatą, buvo keičiama elektros instaliacija, tačiau priešgaisrinio sandarinimo taip pat nebuvo – degantys laidai skleidė nuodingus dūmus. Gyventojai ilgą laiką ir ne vieną kartą siekė atkreipti administruojančios kompanijos dėmesį į rizikingą, o gal net kritinę saugumo būklę daugiabutyje, tačiau jų nerimas buvo ignoruojamas.

Šiame socialiniame daugiabutyje buvo 127 butai, juose gyveno nuo 400 iki 600 žmonių. Šiuo metu patvirtinta 80 aukų, tačiau policija prognozuoja, kad žuvusiųjų skaičius didės, kai bus atlikta galutinė palaikų identifikacija. Dabar 73 žmonės laikomi dingusiais be žinios.

„Aš niekada nemačiau tokio gaisro – pastato, nuo viršaus iki apačios apimto ugnies“, – sakė Londono ugniagesių tarnybos vadovė Dany Cotton. Daugiau kaip 200 ugniagesių ir 40 specializuotų transporto priemonių kovojo su ugnimi. Tačiau net ir praėjus daugiau nei 24 valandom nuo gaisro pradžios, pastatas vis dar ruseno, o kai kur buvo ir atviros liepsnos židinių.

Ugnis fasado paviršiumi plito neįtikėtinu greičiu – per 21 minutę apėmė 17 aukštų, o dar po 15 minučių, liudininkų teigimu, liepsnos pasiekė pastato stogą. Nuo pirmojo pagalbos skambučio buvo praėjusios vos 36 minutės.

Degios fasadinės medžiagos (ne)uždraustos?

Šiuo metu jau aišku, kad „Grenfell Tower“ fasadai buvo dengti aliuminio kompozito plokštėmis „Reynobond PE“, kurios sudarytos iš dviejų aliuminio skardos lakštų ir tarp jų esančio polietileno sluoksnio. Šis plastikas lengvai užsiliepsnoja, o jo degimo metu susidaro nuodingi dūmai.

Plokščių gamintoja „Arconic“ (pernai įvykusios reorganizacijos metu šitaip persivadino JAV pramonės milžinas „Alcoa“) taip pat siūlo plokštes „Reynobond FR“, kurios, kaip teigia įmonė, yra atsparios ugniai, o jų kvadratinis metras brangesnis vos 2 svarais sterlingų. Taigi, įsigyjant pigesnes plokštes „Grenfell Tower“ renovacijai, buvo sutaupyta 5000 svarų sterlingų. Renovacijos darbus atlikusi įmonė „Rydon“ plokštes įsigijo iš tiekėjo „Omnis Exteriors“, o montavimo darbams pasisamdė nedidelę su finansiniais sunkumais tuo metu susidūrusią įmonę „Harley Curtain Wall“. Pastaroji 2015 m. pasitraukė iš verslo ir visus savo aktyvus bei įsipareigojimus perleido „Harley Facades Limited“.

Kompanija „Arconic“ šias degias fasadines plokštes Didžiosios Britanijos rinkai tiekia daugelį metų. Tačiau kitoms Europos šalims skirtoje informacinėje medžiagoje „Arconic“ nurodo, kad „Reynobond PE“ plokštės yra degios ir jas galima naudoti ne aukštesniems nei 10 metrų, arba 33 pėdos, pastatams, nes ugnis gali plisti labai greitai: „Jei pastatas yra aukštesnis, nei ugniagesiai gali pasiekti ištraukiamomis kopėčiomis, jo apdailai reikia naudoti nedegias medžiagas.“

O štai kaip į klausimą, kada reikia rinktis ugniai atsparias (FR) ir kada – degias (PE) plokštes, atsakoma Didžiajai Britanijai skirtoje medžiagoje: „Atsakymas iš dalies priklauso nuo vietos statybos normų. Dėl tikslesnės informacijos susisiekite su jūsų regiono vadybininku.“ Paklausta apie skirtingas rekomendacijas, kompanija teisinosi, kad reikalavimai ir taisyklės konkrečiose šalyse keičiasi, todėl tiksliausią informaciją gali pateikti vietiniai statybos ekspertai.

Pradėjus tirti, kaip ir kodėl ant „Grenfell Tower“ fasado atsirado degios medžiagos, paaiškėjo, kad plokštes tiekusi „Omnis Exteriors“ žinojo, jog jos skirtos gyvenamajam daugiaaukščiui. Tiesa, pastaroji įmonė jau pareiškė, kad nebuvo informuota, jog „Reynobond PE“ plokštės bus naudojamos kartu su taip pat degia termoizoliacija. Tiekėjo teigimu, ši apdaila „turi būti naudojama tik su nedegiomis medžiagomis“. O „Grenfell Tower“ betoninės konstrukcijos buvo apšiltintos poliuretano (PIR) plokštėmis, kurios taip pat yra degios, ir jų dūmai – ne mažiau nuodingi nei polietileno.

Centrinio Lankašyro universiteto profesorius Richardas Hullas pastebėjo tendenciją, kad, statybose naudojant vis daugiau sintetinių medžiagų, per gaisrą dūmai tampa vis toksiškesni. Pavyzdžiui, tokia termoizoliacija kaip poliizocianuratas (įprastai vadinamas PIR arba poliuretanu) degdama išskiria didžiulius kiekius ciano vandenilio ir anglies monoksido.

Grįžtant prie gaisro Londono daugiabutyje, oro tarpe tarp apdailos plokštės ir izoliacijos – dviejų degių medžiagų – susidarė kamino traukos efektas, kuris tik dar labiau įplieskė ugnį ir pagreitino jos kilimą aukštyn. Nuo aukštos temperatūros sproginėjo langų stiklai. Londone tuo metu laikėsi karščiai, todėl per pravirus langus ugnis lengvai persimetė į butus.

Į netinkamas plokštes sukišta milijonai svarų sterlingų

Paaiškėjus, kad prie neįtikėtino „Grenfell Tower“ gaisro plitimo greičio prisidėjo degios aliuminio kompozito plokštės, imta tikrinti visus savivaldybėms priklausančius daugiaaukščius, kurie buvo renovuoti naudojant fasadines apdailos plokštes. Vien Londone yra 700 socialinių daugiaaukščių (o visoje Jungtinėje Karalystėje – 4000), kuriuose gyvenimo sąlygos beveik nesiskiria nuo „Grenfell Tower“ ir kurie neturi jokių saugumo priemonių.

Paaiškėjo, kad mažiausiai 20 megapolyje esančių 11–23 aukštų daugiabučių apdailinti visiškai tokiomis pat aliuminio kompozito plokštėmis. Rangovas „Rydon“ tokius pat darbus atliko dešimtyse kitų daugiaaukščių pastatų, kuriuose gyvena tūkstančiai londoniečių. Visoje šalyje nustatyta 600 daugiaaukščių, kurių apdailai naudotos fasadinės plokštės. Jie visi bus patikrinti. Iš jau apžiūrėtų 190 namų fasadinės plokštės neatitiko gaisrinių bandymų reikalavimų.

Daugybė daugiaaukščių toliau tikrinama. 4000 gyventojų jau evakuota iš Londono Kamdeno rajone esančio „Chalcots Estate“. Šį kompleksą sudaro penki 23 aukštų namai, kurių apdailai naudotos tokios pat plokštės kaip „Grenfell Tower“. Tikrinimo metu buvo aptikta ir kitų gaisrinės saugos pažeidimų. Šių daugiabučių fasadų renovacijos darbams buvo išleista 16 mln. svarų sterlingų. Tiesa, Kamdeno valdžia ramina gyventojus, kad jų situacija skiriasi nuo „Grenfell Tower“, nes „Chalcots Estate“ fasadai buvo apšiltinti nedegia akmens vatos izoliacija, pastate įrengti ugnį sulaikantys barjerai tarp aukštų, stabdantys horizontalų gaisro plitimą.

Siekiant nuraminti gyventojus, Londono mero S. Khano iniciatyva prie renovuotų socialinių daugiabučių kabinami skelbimai, informuojantys gyventojus, kokia apdaila naudota jų daugiabučio fasadams.

Kiek kainuos šie patikrinimai ir jų metu nustatytų rizikų šalinimas, galima spėti iš įspūdingų Didžiosios Britanijos viešųjų pirkimų duomenų bazės „Tussell“ skaičių. Daugiau kaip pusė milijardo svarų sterlingų buvo išleista valstybinio sektoriaus pastatų – visuomeninių įstaigų, savivaldybių, mokyklų, universitetų ir ligoninių – renovacijai, kurios metu naudojamos fasadų apdailos plokštės. Šiuos duomenis dienraščiui „The Times“ patvirtino „Tussell“ atstovas Gusas Tugendhatas: „Per pastaruosius trejus metus 75 viešojo sektoriaus perkančiosios organizacijos sudarė 553 mln. svarų sterlingų vertės 558 sutartis su 234 tiekėjais, kuriose paminėtos fasadinės apdailinės plokštės.“

Į situaciją sureagavusios tarnybos kitose Europos šalyse taip pat ėmė tikrinti daugiabučius. Ir ne veltui – Vupertalyje (Vokietija) iš 11 aukštų daugiabučio evakuota 80 žmonių, kai patikrinimo metu buvo aptikta, kad fasadui naudotos lengvai užsiliepsnojančios medžiagos.



Biurokratijos mažinimas virto pataikavimu verslui

Daugiausia aistrų kelia ne apdailos plokštės, kuriomis buvo apdengtas „Grenfell Tower“ fasadas, ar tai, kad gyventojų nerimas ir perspėjimai buvo ilgą laiką ignoruojami, o valstybės požiūris į gaisrinės saugos (ir ne tik jos) reglamentavimą. Būtent dėl reglamentavimo vyksta aršiausi ginčai, kurie, panašu, privers persvarstyti statybos, gaisrinės saugos ir kitus teisės aktus.

Nuo Margaret Thatcher vyriausybės laikų XX a. 9-ajame dešimtmetyje Didžiojoje Britanijoje vienu kertinių ekonominės politikos stulpų tapo reglamentavimo panaikinimas. „Biurokratiją reikia naikinti, nes ji stabdo ekonominį augimą“ – tokiu motto vadovavosi ir visos vėlesnės vyriausybės. Šią nuostatą galima apibūdinti taip: kuo mažiau reikalavimų, tuo geriau – priėmus kokį nors vieną naują reikalavimą, vienas ankstesnis turi būti panaikinamas. Buvo manoma, kad verslui pakaks savikontrolės, kurią dar sustiprins konkurencija. Taip 2005 m. buvo atšauktas reikalavimas, kad valstybiniai inspektoriai turi patikrinti, ar pastatas atitinka gaisrinės saugos reikalavimus, šie reikalai buvo palikti verslo įmonių atsakomybei.

Gaisras „Grenfell Tower“ šią reglamentavimo panaikinimo nuostatą privertė įvertinti iš naujo – šiandien visa šalis įsitraukė į diskusiją, ar tikrai taisyklės, standartai ir reikalavimai yra toks baisus blogis.

Ignoruotos socialinių būstų problemos

Kairiųjų pažiūrų politikai ir žiniasklaida perėjo į atvirą puolimą dėl ilgai ignoruotos socialinių būstų būklės problemos. „Grenfell Tower“ tragedija, kaip teigia leiboristų atstovas Davidas Lammy, įkūnija groteskišką nelygybę viename turtingiausių sostinės rajonų (daugiabutis stovėjo šiauriniame Kensingtone, netoli Noting Hilo).

„The Guardian“ suanglėjusį pastatą, iš kurio viršutinių aukštų nebuvo jokios galimybės ištrūkti, įvardijo „vargo spąstais“. O žurnalistas Nickas Cohenas, nerinkdamas žodžių, išrėžė: „Jie mirė, nes buvo neturtingi. Mes turime reikalauti, kad turtingi ir vargšai naudotųsi tais pačiais saugumo standartais. Jei turtingieji turi gesinimo sistemas, tai jas turi turėti ir neturtingieji.“

Toks kraštutinis turtuolių ir skurdžių supriešinimas labiau primena bandymą pasikelti reitingus manipuliuojant žmonių baime, tačiau ekspertai pripažįsta, kad dalis tiesos čia yra. Juk daugybė turtingų žmonių taip pat gyvena daugiaaukščiuose, tačiau savo gyvybe jie nerizikuoja, mat turi visas reikiamas saugos priemones. Komercinis šių pastatų pobūdis ir verslo konkurencija šiuo atveju tikrai veikia. O štai socialinio būsto statyba ar renovacija nėra tokia pelninga, tad stengiamasi sutaupyti kur tik įmanoma, net ir saugumo priemonių sąskaita, juo labiau kad reglamentai tai leidžia.

Reikalavimų nėra arba jie formalūs

Rydon“ savo pareiškime teigė, kad „Grenfell Tower“ renovacija buvo atlikta laikantis visų saugumo standartų, gauti visi gaisrinės saugos patvirtinimai, atlikta visa būtina kontrolė. Todėl jie esą šokiruoti to, kas įvyko. Tačiau britų gaisrinės saugos inžinieriai nebuvo nustebinti – jų manymu, šalyje nepaisoma gaisrinės saugos reikalavimų.

Apie daugiabučių fasado apdailos riziką priešgaisriniu požiūriu vyriausybė žinojo jau pakankamai seniai. Britų parlamente apie tai diskutuota dar 1999 m., po gaisro Ervine (Škotijoje), „Garnock Court“ 14 aukštų daugiabutyje, kuriame žuvo vienas, o dar keturi žmonės buvo sužeisti. Taip pat – po 2009 m. Londone įvykusio gaisro daugiaaukščiame socialinių būstų komplekse „Lakanal House“, kai žuvo šeši ir buvo sužeista 15 žmonių. Abiem atvejais naudotos ugniai neatsparios fasadinės medžiagos, prisidėjusios prie tragiškų pasekmių.

Todėl Bendruomenių Rūmų komisijos, tyrusios šių gaisrų priežastis, taip pat šias komisijas konsultavę britų gaisrinės saugos inžinieriai, koroneriai, vykdę apklausas ir pateikę savo išvadas, kiti specialistai ne kartą perspėjo, kad reglamentuose palikta pavojingų landų, netrukdančių naudoti ugniai neatsparią apdailą. Jie atkreipė dėmesį į tai, kad medžiagos pripažįstamos tinkamomis taikant neadekvačius kriterijus, o jokios taisyklės nereikalauja statybinių medžiagų bandymų realų gaisrą imituojančiomis sąlygomis. Akcentuota, kad dabar statomuose pastatuose apdailai ir izoliacijai naudojama gerokai daugiau lengvai užsidegančių medžiagų nei anksčiau (kai buvo patvirtinti galiojantys reglamentai).

Specialistai vienbalsiai kritikavo ir 2010 metų statybos normose įrašytą reikalavimą: „Išorinės pastato sienos atitinkamai turi būti atsparios ugnies plitimui sienomis.“ Nors yra ir atskiras taisyklių rinkinys, kuriame aprašomas fasado apdailos įrengimas, pateikiami naudoti tinkamų medžiagų tipai ir specifikacijos, šių nurodymų gali būti nepaisoma esant švelninančioms aplinkybėms, pavyzdžiui, jei įrengtos alternatyvios saugos priemonės. Tačiau „Grenfell Tower“ jų taip pat nebuvo.

Kai kurios rekomenduojamos priemonės, pavyzdžiui, nedegios medžiagos barjerai, vertikaliai ir horizontaliai suskaidantys visą fasadą, padengtą degiomis medžiagomis, ekspertų teigimu, praktikoje yra visiškai neefektyvūs – galinga ugnis juos tiesiog peršoka.

Po koronerio ataskaitos apie „Lakanal House“ gaisro priežastis parlamentinė komisija 2015 m. kreipėsi į vyriausybę su prašymu atnaujinti reglamentus, įtraukiant reikalavimą daugiaaukščiuose įrengti automatines gesinimo sistemas ir persvarstyti fasadų apdailos medžiagų standartus, nes ugnis gali plisti ir vertikaliai, pastato fasadu. Tačiau šis prašymas, kaip ir kiti siūlymai, buvo ignoruotas. Iki šiol automatinių gesinimo sistemų įrengimas priklauso tik nuo užsakovo požiūrio.

Laboratoriniai tyrimai – toli gražu ne realybė

Pagal šiuo metu Didžiojoje Britanijoje galiojančias normas daugiaaukštėje statyboje leidžiama naudoti aliumininę apdailos plokštę su plastikiniu branduoliu, jei laboratoriniais bandymais įrodoma, kad ugnis negali plisti paviršiumi (t. y.  aliuminiu). Tačiau specialistai šiuos bandymus laiko neadekvačiais. Organizacija „Fire Safe Europe“ savo rašte Europos Komisijai apskritai siūlo atsisakyti mažo mastelio (small-scale) statybinių medžiagų bandymų, o vykdyti tik didelio masto (large-scale) bandymus, kurie parodytų, kaip apdaila ir kitos medžiagos elgiasi tikrame gaisre.

Medžiagos gali atlaikyti laboratorinius bandymus, tačiau tikri gaisrai labai nuo jų skiriasi. Tokio large-scale bandymo plokštės „Reynobond PE“ nė karto neatlaikė – jo metu išoriniai aliuminio lakštai atplyšdavo, atidengdami polietileno branduolį, kuris tuoj pat užsiliepsnodavo. Dėl šios priežasties minėtas aliuminio kompozito plokštes nuo 2012 m. Jungtinėse Valstijose draudžiama naudoti aukštybinėje statyboje.

Kadangi didelė dalis žmonių (apie 40 proc.) gaisruose žūva apsinuodiję dūmais, organizacija „Fire Safe Europe“ siūlo vykdyti statybinių medžiagų degumo tyrimus, kurių metu būtų registruojamos nuodingos cheminės medžiagos, išskiriamos kartu su dūmais.

Reglamentavimui priešinosi ir verslas, ir vyriausybė

Labiausiai rimtesniems statybinių medžiagų gaisriniams bandymams ir griežtesniems reikalavimams priešinosi gamintojai. Aiškindami, kad tai pabrangins ir patį produktą, ir statybą apskritai, jie teigė, kad tai ekonomiškai nepateisinamos išlaidos, kurios neduoda jokios realios naudos pastato savininkams ir gyventojams.

Bet kokiam reglamentavimui ir naujoms taisyklėms nepritarė ir vyriausybė. Aukščiausi statybos rinką kontroliuojantys pareigūnai teisinosi, esą, reikalaujant tik nedegių eksterjerų, gyvenamiesiems daugiaaukščiams namams „gerokai apribojamas medžiagų pasirinkimas“.

Šiandien visi šie argumentai skamba mažų mažiausiai naiviai, tačiau iki šiol niekas nepasikeitė. Britų ugniagesių sąjungos įsitikinimu, šiuo metu šalyje galiojantys statybos reglamentai yra nepakankami, kad būtų išvengta gaisrų. Vyriausybės požiūrį kritikuoja ir „The Guardian“: „Nei konservatoriai, nei leiboristai nelinkę imtis saugumo priemonių, netgi tuomet, kai poreikis tai daryti yra didžiulis.“ Priešingai, konstatuoja britų žiniasklaida, politinės valdžios grupės nuolat „flirtavo“ su pramonės ir verslo grupėmis, pagal jų norus atšaukė galiojančius saugumo technikos reikalavimus.

„Statybos rinka atrodo stipresnė ir galingesnė nei už saugumą agituojantys lobistai“, – sako Ronnie Kingas, buvęs Vidurio ir vakarų Velso ugniagesių tarnybos vadovas, konsultuojantis gaisrinės saugos ir gelbėjimo parlamentinę grupę.

Ankstesni gaisrai įspėjo apie grėsmę

Suklusti priverčiančių gaisrų daugiaaukščiuose pasaulyje per porą pastarųjų dešimtmečių būta ne vieno: Jungtiniuose Arabų Emyratuose – Dubajuje jų įvyko net keli, Azerbaidžane (Baku), Australijoje (Melburne), Čečėnijoje (Grozne), jau minėti gaisrai Didžiojoje Britanijoje…

Pastaraisiais metais tragiškų fasadais plintančių gaisrų įvyksta vis daugiau. JAV gaisrinės saugos tyrimų fondas suskaičiavo, kad per 2014 metus 20-tyje didelių daugiaaukščių gaisrų degė fasado apdaila. Bent pustuziniu atvejų – Prancūzijoje, JAE, Pietų Korėjoje, Australijoje, JAV ir kt. – tai buvo tos pačios aliuminio kompozito plokštės kaip ir „Grenfell Tower“.

Šalys mokosi iš svetimų klaidų

Šie ir kiti gaisrai paskatino daugybę degančios fasadų apdailos keliamo pavojaus tyrimų, kurių išvados nemažai šalių privertė pakoreguoti savo statybos reglamentus.

Mažiausiai septynios Europos Sąjungos valstybės – Vokietija, Danija, Kroatija, Lenkija, Slovakija, Serbija ir Čekija – neseniai pakeitė savo statybos normas. Jomis griežtinami reikalavimai, kad nedegios fasadų medžiagos būtų naudojamos mažesnio aukščio pastatams, nei buvo reikalaujama anksčiau. Skirtingose šalyse ši riba varijuoja nuo 12 iki 25 metrų.

Berlyno priešgaisrinės apsaugos tarnyba primygtinai siūlo griežtesnius gaisrinės saugos reikalavimus. Šiuo metu žemesniems nei 22 metrai pastatams leidžiama naudoti degias izoliacines medžiagas, tačiau šios tarnybos direktorius Wilfriedas Gräflingas tam nepritaria: „Mes, ugniagesiai, tam prieštaraujame, nes jau turime blogos patirties. Ne tik Berlyne, bet ir kituose miestuose.“

Vokietijoje polistireno izoliacija ir poliuretanas jau senokai yra stipriai kritikuojami kaip degios ir itin nuodingus dūmus išskiriančios medžiagos, nors teisės aktai neleidžia jų naudoti tik aukštesniems nei 22 metrai pastatams. Frankfurto prie Maino priešgaisrinės apsaugos tarnyba ėmėsi registruoti visus Vokietijoje įvykusius gaisrus, kilusius namuose su polistireno termoizoliacija.

Tai savanoriškai kitų federacinių žemių priešgaisrinės apsaugos tarnybų siunčiami duomenys, tad sąrašas nėra išsamus. Vis dėlto jis apima 30 lapų – nuo 2001 metų tokių gaisrų užfiksuota daugiau nei šimtas. Tad nieko nuostabaus, kad Vokietijos namų ir žemės savininkų sąjunga reikalauja šį fasadų šiltinimo būdą „tuoj pat nutraukti“, nes „polistireno turinčios izoliacinės medžiagos gaisro metu yra itin pavojingos“.

Po tragedijos Londone Didžiosios Britanijos ekspertai prakalbo apie būtinybę tuoj pat uždrausti degių medžiagų naudojimą aukštybiniuose pastatuose. Tokių draudimų, tik gerokai plačiau – visose valstybėse narėse – siekė specialistai, Briuselyje susirinkę į planinį Europos Komisijos ekspertų posėdį, kuris įvyko praėjus vos dviem dienoms po „Grenfell Tower“ gaisro. Ekspertų manymu, bet kokios degios medžiagos ant pastatų fasadų turėtų būti leidžiamos tik tuomet, jei pastato viršų ugniagesiai galės pasiekti kopėčiomis nuo žemės.

Kalti visi ir… niekas

„Grenfell Tower“ tragedijos tyrimas, žinoma, pirmiausia bus orientuotas į tai, ar apdaila ir kitos fasado renovacijos metu panaudotos medžiagos turėjo esminės įtakos ugnies plitimo greičiui. Taip pat bus aiškinamasi, ar galėjo būti pastate sumontuotos gaisrinės saugos priemonės ir kaip buvo laikomasi eksploatacinių gaisrinės saugos reikalavimų. Ekspertai kelia klausimą ir apie tai, kaip ugnis taip greitai ir lengvai apėmė pastato vidų, nors tarp aukštų turėjo būti įrengti ugnį sulaikantys barjerai.

Leiboristų atstovas D. Lammy BBC radijo laidoje dramatiškai pareiškė, kad už katastrofą atsakingi asmenys turi būti suimti ir teisiami, o visą situaciją pavadino „korporatyvine neplanuota žmogžudyste“. Tačiau kad ir kokie išradingi skambėtų politikų ar žiniasklaidos kaltinimai, kol kas visai neaišku, kam jie turėtų būti pateikti.

Nukentėję žmonės kaltina visus: pradedant administruojančios kompanijos darbuotojais ir baigiant aukščiausiąja valdžia. Jie jaučiasi nuskriausti, apleisti, neinformuoti. Iki šiol nėra paskelbtas net tikslus aukų skaičius (kriminalistai teigia, kad visų aukų identifikuoti nepavyks – gaisro metu temperatūra buvo tokia aukšta, jog kai kuriais atvejais tiesiog nebėra kaip paimti mėginių DNR analizei, o tikslūs duomenys vargu ar bus paskelbti greičiau nei kitąmet). Neaišku, kur ir kaip toliau gyvens išsigelbėję žmonės. Jie kaltina padėtį koordinuojančias valstybines institucijas per lėta reakcija ir tarpusavio nesusikalbėjimu, teigia, kad labiausiai jais rūpinasi tik tokie pat Londono gyventojai ir nevyriausybinės organizacijos.

Gaisrinės saugos ekspertai žvelgia giliau ir plačiau. Jų teigimu, skaudžiausia, kad nelaimė galėjo visai neįvykti arba baigtis su minimaliais nuostoliais, gal net be aukų. Jeigu būtų buvę pasimokyta iš ankstesnių panašių gaisrų, jei būtų buvę įsiklausyta į perspėjimus, neignoruoti ekspertų siūlymai ir rekomendacijos.

Bene dažniausiai skambanti mintis – valstybė, kurios pagrindinė užduotis – visas gyvenimo sritis sureguliuoti taip, kad jos atitiktų kiekvieno piliečio poreikius, neturėjo ekonominių interesų iškelti aukščiau piliečių saugumo interesų ir prarasti sveiką protą, mažindama „naštą verslui“. Mat šio mažinimo pasekmės – „Grenfell Tower“ pelenai.

 

<< grįžti