Kaip sekasi įgyvendinti atnaujintą pastatų energinio naudingumo direktyvą
Interviu su Adrian JOYCE, „EuroACE“ generaliniu sekretoriumi
2018 m. liepos mėn. įsigaliojo iš dalies pakeista Direktyva dėl pastatų energinio naudingumo (angl. EPBD), kuri į nacionalinę teisę turi būti perkelta iki 2020 m. kovo 10 d. Ar manote, kad valstybės narės sugebės įgyvendinti šias naujas nuostatas? Kokios valstybės narės yra „problemiškos“/turi daugiausia problemų?
Pirmiausia norėčiau atsakyti į antrą klausimo dalį. Nesu čia, kad „įvardinčiau ir sugėdinčiau“ konkrečias valstybes nares, tiesa, kai kurioms valstybėms narėms geriau sekasi įgyvendinti šiuo klausimus. EPBD pirmą kartą į teisės aktus įtraukta 2002 m. Visos valstybės narės sutiko su pradine direktyva ir vėlesniais jos pakeitimais (2010 m. ir 2018 m.), tačiau vis dar yra daug tokių valstybių, kurios visiškai jos nesilaiko. Gali būti, kad daugiausia sunkumų valstybėms narėms sukėlė reikalavimas, kad visi nauji pastatai, baigti 2021 m. sausio 1 d. arba vėliau, būtų beveik nenaudojančius išorės energijos (nearly zero-energy buildings). Iki termino pabaigos liko, tik šiek tiek daugiau nei metai ir manau, kad tik kelios valstybės narės sugebės įgyvendinti reikalavimus laiku.
Grįžtant prie pirmos klausimo dalies, taip, valstybėms narėms pavyks įgyvendinti pakeistas nuostatas, tačiau tik nedaugelis jų tai padarys laiku. Mano nuomone, tai labai apmaudu, nes laiku, visapusiškai ir tiksliai įgyvendinti EPBD pakeitimai, būtų naudingi visai ES.
Koks apskritai didžiausias iššūkis statybų sektoriui atnaujinus EPBD? Koks svarbiausias EPBD pakeitimas?
Atnaujinus EPBD, didžiausias iššūkis pastatų sektoriui yra tai, kaip padaryti pastatų modernizavimą išties veiksmingu. O tai padaryti būtina, nes mūsų pastatai sunaudoja apie 40 proc. visos ES energijos ir išmeta maždaug 36 proc. mūsų su energija susijusio CO2 kiekio. Matydami tokius skaičius, iškart galite suprasti, kad negalime pasiekti užsibrėžto ilgalaikio tikslo, sukurti dekarbonizuotos ekonomikos ES, nebent sutvarkytume savo pastatus – juos dekarbonizuotume ir smarkiai sumažintume jų energijos poreikį.
Todėl, norėdamos pradėti nuo vieno pagrindinio EPBD pakeitimo, valstybės narės susitarė, kad jos turi įgyvendinti ilgalaikes pastatų modernizavimo strategijas, tai lems, kad iki 2050 m. jų pastatų ištekliai taps rentabiliais beveik nenaudojančiais išorės energijos. Tai iššūkis, tačiau būtinas veiksmas, ir mes, „EuroACE“, stebėsime pažangą, daromą įgyvendinant šį direktyvos aspektą, siekdami nustatyti, kaip efektyviai valstybės narės įgyvendina šį reikalavimą savo įstatymuose ir kokį poveikį jis daro energiją taupančių pastatų rinkai.
Be to, karts nuo karto atnaujinus direktyvą, bus ženkliai patobulintas mechanizmas: techninių pastatų sistemų stebėjimo ir duomenų rinkimo, sisteminimo, analizavimo. Jau dabar valstybės narės privalo užtikrinti, kad iki 2025 m. didesniuose komerciniuose ir viešuosiuose pastatuose, būtų įrengtos pastatų automatizavimo ir valdymo sistemos. Minėtas reikalavimas, suteikia galimybę gerokai pagerinti mūsų pastatų energinį efektyvumą, komfortą ir patalpų klimato sąlygas.
Galiausiai norėčiau paminėti, kad direktyvos pakeitimai taip pat paskatins valstybes nares geriau ir išsamiau apsvarstyti, kaip pastatų savininkai gali gauti finansavimą savo pastatų energinei modernizacijai, ir jie turės užtikrinti, kad, bet kokia jų teikiama pagalba priklausytų nuo to, kiek ji išties būtų naudinga, gerinant energijos vartojimo efektyvumą.
Pagrindinės nuostatos, kurios kol kas dar nebuvo paliestos – pateikti energinio naudingumo sertifikatą pastatus parduodant, nuomojant ar nuomojantis, sandorio sudarymo metu. Tiesą sakant, šie sertifikatai turi būti prieinami būsimiems nuomininkams ir (arba) savininkams tuo laikotarpiu, kai turtas yra rinkoje. Sertifikatuose pateikiama informacija, rodanti pastato energinio naudingumo savybes, gali paskatinti teigiamą pažangą kuriant vis efektyvesnius pastatus. Mes juk žinome, kad energiją taupantys pastatai yra patrauklesni būsimiems savininkams ir gyventojams.
Valstybėms narėms suteikta nauja galimybė, atsižvelgiant į ilgalaikes pastatų atnaujinimo strategijas (PAS), yra pastatų atnaujinimo pasų (PAP) naudojimas. Kuo jis svarbus ir naudingas? Kokią įtaką PAP įvedimas ir naudojimas turės rinkai?
Manau, galimybė nacionaliniu lygiu įvesti PAP kūrimo schemą yra dar vienas svarbus EPBD patobulinimas. Šie pasai yra skaitmeninės saugyklos, kuriose yra visa svarbi informacija apie esamo pastato būklę ir eksploatacines savybes. Jie gali būti visos svarbios techninės ir teisinės informacijos rinkimo priemonė, kuri savininkui bus naudinga (ir dažnai būtina). Kartu mums kaip „EuroACE“, pastatų atnaujinimo pase esami duomenys rodys kryptį, kaip pastatas, laikui bėgant gali būti visiškai atnaujintas, kad būtų pasiektas visas jo energinio naudingumo potencialas. Ankstesnė kelių ES šalių patirtis rodo, kad pastatų savininkai labai teigiamai vertina pastatų atnaujinimo pasus, o paso buvimas gali paskatinti savininkus pagerinti jų pastatų energinį /naudingumą.
Pagrindiniai pranašumai, naudojant PAP – didinamas pastatų savininkų sąmoningumas apie energinį naudingumą, nepriklausomybė, teikiamos nepriklausomos ekspertų rekomendacijos kaip savininkas gali pagerinti savo turtą, pagaliau PAP taptų pastato registru fiksuojančiu visus jo pokyčius. Be to, atsiranda galimybė teikti pasiūlymus dėl pase rekomenduojamų priemonių finansavimo šaltinių, priemonės visada individualizuojamos konkrečiam savininkui ir jo turtui. Ir, kaip jau anksčiau minėjau, pasai gali paskatinti savininkus veikti ir tokiu būdu tiesiogiai padėti pagerinti pastatų būklę ES.
Kaip užtikrinti, kad atnaujinta EPBD skatintų energinį pastatų atnaujinimą?
Energijos atnaujinimą paskatins ne pati atnaujinta EPBD. Jos priėmimas ir įsigaliojimas yra tik pradinis taškas valstybėms narėms pradėti kilti. Jei jie priims iššūkius, su kuriais susiduria visi mūsų pastatai, parengdami gerus, nuoseklius ir plataus masto reglamentus nacionaliniu lygiu, tada matysime, kaip visoje ES padidės pastatų energinio atnaujinimo veikla. Taigi, pastatų energinį atnaujinimą paskatins suderinti veiksmai, atsirandantys dėl kokybiško ES direktyvos perkėlimo į nacionalinę teisę ir tinkamų žmogiškųjų bei finansinių išteklių valdymo. Valstybių narių miestams, savivaldybėms ir regionams reikės imtis pagrindinio vaidmens didinant pastatų atnaujinimo skaičių ir ambicijų dydį. Jų vietiniai planai turės būti suderinti su nacionaliniais planais, o jų vietos administracijos turės norėti ir sugebėti imtis reikiamų veiksmų.
Kokią matote energinio efektyvumo ir pastatų atnaujinimo pažangą pietryčių Europoje? Kokia nauda pietryčių Europai, įgyvendinant ES teisės aktus dėl energijos vartojimo efektyvumo pastatuose?
Manau, kad padaryta pažanga SEE regione yra gana sparčiai augantis būtinas politinis supratimas apie poreikį atnaujinti pastatus didinant jų energinį efektyvumą. Didžiausias iššūkis bus rasti būdų, kaip tą padidėjusį politinį supratimą operatyviai paversti realiais veiksmais. Puikus pavyzdys – Kroatija, kur vykdoma labai gera viešųjų pastatų energinio atnaujinamo programa, vadinama energinio naudingumo sutarčių sudarymo metodu (energy performance contracting). Slovėnijoje taip pat prieš kelerius metus įsteigtas „Eko“ fondas, kuris dėl gerų rezultatų, išgyveno net vyriausybių pasikeitimą ir liko vertingu įrankiu, prieinamu daugeliui slovėnų, pasirengusių padidinti savo namų energinį efektyvumą.
Kalbant apie naudą Pietryčių Europos šalims tinkamai įgyvendinus atnaujintus ES teisės aktus dėl pastatų, žinome, kad visame statybų sektoriuje, bus sukurta daugiau darbo vietų ir, kad geresni pastatai reikš sveikesnius ir laimingesnius žmones. Gali būti, kad suaktyvėjusi pastatų atnaujinimo rinka sugrąžins daug darbuotojų iš kitų ES (ir tolimesnių) regionų, į kuriuos jie persikėlė ieškodami darbo nuo pat 1989 m. Norint pasiekti tokio gero rezultato, reikia užtikrinti, kad atliekami darbai būtų pritaikyti pagal pastato tipą bei amžių ir, kad būtų laikomasi holistinio požiūrio, kai naudojamas tinkamas priemonių derinys. Minimalios priemonės būtinos atliekant pastatų energinio efektyvumo atnaujinimą vadovaujantis holistiniu požiūriu, yra tobulinamas pastato apvalkalas, užtikrinamas tinkamas vėdinimas, naudojamos labai efektyvios šildymo sistemos, suteikiant valdymo galimybę patiems gyventojams.
Tarptautinė energetikos agentūra (TEA) atkreipė dėmesį į tai, kad 76 proc. investicijų, reikalingų Paryžiaus susitarimo tikslams pasiekti, turi būti skiriama energijos vartojimo efektyvumui, o Europos pastatų eksploatavimo institutas (BPIE) 2017 m. nustatė, kad tik 3 proc. ES pastatų energijos vartojimas įvertinti kaip labai efektyvus, o likusiems 97 proc. reikės imtis žingsnių padidinant jų statinių energinį naudingumą iki 2050 m. Kokį vaidmenį atliks suinteresuotosios šalys?
Mano nuomone, suinteresuotosioms šalims tenka svarbus vaidmuo. Mes žinome rinkos sąlygas, žinome pastatų būklę ir suprantame metodus, kurie geriausiai tinka mūsų nacionaliniame kultūriniame kontekste. Dabar turėtume ieškoti būdų, kaip savo žinias šiais aspektais perkelti į ilgalaikes pastatų atnaujinimo strategijas, kurias rengia kiekviena šalis, ir padėti nacionalinėms valdžios institucijoms kurti programas ir schemas, kurios veiks lokaliai. Suinteresuotosios šalys yra atsakingos už tai, kad tinkamai išnaudotų galimybes, kurios leistų greitai ir kokybiškai pertvarkyti mūsų statinių išteklius.
Kaip pastatų atnaujinimo iniciatyvos bus finansuojamos? Kokios finansinės priemonės bus / yra siūlomos? („Smart Financing for Smart Buildings“ iniciatyva)
ES lygiu valstybėms narėms siūlomos įvairios finansavimo priemonės, kurios gali padėti jiems susidoroti su pastatų pertvarkymo iššūkiais. Finansavimas gali būti gaunamas iš Europos struktūrinių ir investicinių fondų, „InvestEU“ fondo, LIFE programos ir keleto kitų. Šie finansavimo šaltiniai gali būti derinami – tai ženklas, reiškiantis, kad daugelis valstybių narių vertos programos yra praktiškai visiškai finansuojamos. Dalis finansavimo skirta techninių galimybių stiprinimui ir projektinių pasiūlymų plėtrai. Pastarasis finansavimas yra mažesnis, tačiau gali turėti didesnį poveikį, nes tai padeda padaryti vietos valdžios institucijas ir miestus savarankiškais techninių galimybių srityje ir tokiu būdu pritraukti daugiau privačių investicijų į pastatų energinio atnaujinimo sektorių. Šių ES fondų sėkmingo panaudojimo pagrindas yra sugebėjimas parodyti, kad jie naudojami tam tikslui, kuriam jie yra skirti, ir, kad pasiekti puikūs rezultatai. Svarbu, kad lėšos būtų naudojamos siekiant ilgalaikių tikslų, o ne įgyvendinant trumpalaikius interesus, o tai veda į „stopgo“ programas, kurios paprastai yra kenksmingos rinkai.
Be patikrinimo negalima įgyti pasitikėjimo pastatų atnaujinimo programomis ir nepasitikėdami sistema negalime sukurti pasitikėjimo ir ilgalaikių ryšių vertės grandinėje, kuri prasideda nuo administracijos ir baigiasi mūsų pastatų gyventojais.
