Interviu su Adrian JOYCE, „EuroACE“ generaliniu sekretoriumi

2018 m. liepos mėn. įsigaliojo iš dalies pakeista Direktyva dėl pastatų energinio naudingumo (angl. EPBD), kuri į nacionalinę teisę turi būti perkelta iki 2020 m. kovo 10 d. Ar manote, kad valstybės narės sugebės įgyvendinti šias naujas nuostatas? Kokios valstybės narės yra „problemiškos“/turi daugiausia problemų?

Pirmiausia norėčiau atsakyti į antrą klausimo dalį. Nesu čia, kad „įvardinčiau ir sugėdinčiau“ konkrečias valstybes nares, tiesa, kai kurioms valstybėms narėms geriau sekasi įgyvendinti šiuo klausimus. EPBD pirmą kartą į teisės aktus įtraukta 2002 m. Visos valstybės narės sutiko su pradine direktyva ir vėlesniais jos pakeitimais (2010 m. ir 2018 m.), tačiau vis dar yra daug tokių valstybių, kurios visiškai jos nesilaiko. Gali būti, kad daugiausia sunkumų valstybėms narėms sukėlė reikalavimas, kad visi nauji pastatai, baigti 2021 m. sausio 1 d. arba vėliau, būtų beveik nenaudojančius išorės energijos (nearly zero-energy buildings). Iki termino pabaigos liko, tik šiek tiek daugiau nei metai ir manau, kad tik kelios valstybės narės sugebės įgyvendinti reikalavimus laiku.
Grįžtant prie pirmos klausimo dalies, taip, valstybėms narėms pavyks įgyvendinti pakeistas nuostatas, tačiau tik nedaugelis jų tai padarys laiku. Mano nuomone, tai labai apmaudu, nes laiku, visapusiškai ir tiksliai įgyvendinti EPBD pakeitimai, būtų naudingi visai ES.

Koks apskritai didžiausias iššūkis statybų sektoriui atnaujinus EPBD? Koks svarbiausias EPBD pakeitimas?

Atnaujinus EPBD, didžiausias iššūkis pastatų sektoriui yra tai, kaip padaryti pastatų modernizavimą išties veiksmingu. O tai padaryti būtina, nes mūsų pastatai sunaudoja apie 40 proc. visos ES energijos ir išmeta maždaug 36 proc. mūsų su energija susijusio CO2 kiekio. Matydami tokius skaičius, iškart galite suprasti, kad negalime pasiekti užsibrėžto ilgalaikio tikslo, sukurti dekarbonizuotos ekonomikos ES, nebent sutvarkytume savo pastatus – juos dekarbonizuotume ir smarkiai sumažintume jų energijos poreikį.

Todėl, norėdamos pradėti nuo vieno pagrindinio EPBD pakeitimo, valstybės narės susitarė, kad jos turi įgyvendinti ilgalaikes pastatų modernizavimo strategijas, tai lems, kad iki 2050 m. jų pastatų ištekliai taps rentabiliais beveik nenaudojančiais išorės energijos. Tai iššūkis, tačiau būtinas veiksmas, ir mes, „EuroACE“, stebėsime pažangą, daromą įgyvendinant šį direktyvos aspektą, siekdami nustatyti, kaip efektyviai valstybės narės įgyvendina šį reikalavimą savo įstatymuose ir kokį poveikį jis daro energiją taupančių pastatų rinkai.

Be to, karts nuo karto atnaujinus direktyvą, bus ženkliai patobulintas mechanizmas: techninių pastatų sistemų stebėjimo ir duomenų rinkimo, sisteminimo, analizavimo. Jau dabar valstybės narės privalo užtikrinti, kad iki 2025 m. didesniuose komerciniuose ir viešuosiuose pastatuose, būtų įrengtos pastatų automatizavimo ir valdymo sistemos. Minėtas reikalavimas, suteikia galimybę gerokai pagerinti mūsų pastatų energinį efektyvumą, komfortą ir patalpų klimato sąlygas.

Galiausiai norėčiau paminėti, kad direktyvos pakeitimai taip pat paskatins valstybes nares geriau ir išsamiau apsvarstyti, kaip pastatų savininkai gali gauti finansavimą savo pastatų energinei modernizacijai, ir jie turės užtikrinti, kad, bet kokia jų teikiama pagalba priklausytų nuo to, kiek ji išties būtų naudinga, gerinant energijos vartojimo efektyvumą.

Pagrindinės nuostatos, kurios kol kas dar nebuvo paliestos – pateikti energinio naudingumo sertifikatą pastatus parduodant, nuomojant ar nuomojantis, sandorio sudarymo metu. Tiesą sakant, šie sertifikatai turi būti prieinami būsimiems nuomininkams ir (arba) savininkams tuo laikotarpiu, kai turtas yra rinkoje. Sertifikatuose pateikiama informacija, rodanti pastato energinio naudingumo savybes, gali paskatinti teigiamą pažangą kuriant vis efektyvesnius pastatus. Mes juk žinome, kad energiją taupantys pastatai yra patrauklesni būsimiems savininkams ir gyventojams.

Valstybėms narėms suteikta nauja galimybė, atsižvelgiant į ilgalaikes pastatų atnaujinimo strategijas (PAS), yra pastatų atnaujinimo pasų (PAP) naudojimas. Kuo jis svarbus ir naudingas? Kokią įtaką PAP įvedimas ir naudojimas turės rinkai?

Manau, galimybė nacionaliniu lygiu įvesti PAP kūrimo schemą yra dar vienas svarbus EPBD patobulinimas. Šie pasai yra skaitmeninės saugyklos, kuriose yra visa svarbi informacija apie esamo pastato būklę ir eksploatacines savybes. Jie gali būti visos svarbios techninės ir teisinės informacijos rinkimo priemonė, kuri savininkui bus naudinga (ir dažnai būtina). Kartu mums kaip „EuroACE“, pastatų atnaujinimo pase esami duomenys rodys kryptį, kaip pastatas, laikui bėgant gali būti visiškai atnaujintas, kad būtų pasiektas visas jo energinio naudingumo potencialas. Ankstesnė kelių ES šalių patirtis rodo, kad pastatų savininkai labai teigiamai vertina pastatų atnaujinimo pasus, o paso buvimas gali paskatinti savininkus pagerinti jų pastatų energinį /naudingumą.

Pagrindiniai pranašumai, naudojant PAP – didinamas pastatų savininkų sąmoningumas apie energinį naudingumą, nepriklausomybė, teikiamos nepriklausomos ekspertų rekomendacijos kaip savininkas gali pagerinti savo turtą, pagaliau PAP taptų pastato registru fiksuojančiu visus jo pokyčius. Be to, atsiranda galimybė teikti pasiūlymus dėl pase rekomenduojamų priemonių finansavimo šaltinių, priemonės visada individualizuojamos konkrečiam savininkui ir jo turtui. Ir, kaip jau anksčiau minėjau, pasai gali paskatinti savininkus veikti ir tokiu būdu tiesiogiai padėti pagerinti pastatų būklę ES.

Kaip užtikrinti, kad atnaujinta EPBD skatintų energinį pastatų atnaujinimą?

Energijos atnaujinimą paskatins ne pati atnaujinta EPBD. Jos priėmimas ir įsigaliojimas yra tik pradinis taškas valstybėms narėms pradėti kilti. Jei jie priims iššūkius, su kuriais susiduria visi mūsų pastatai, parengdami gerus, nuoseklius ir plataus masto reglamentus nacionaliniu lygiu, tada matysime, kaip visoje ES padidės pastatų energinio atnaujinimo veikla. Taigi, pastatų energinį atnaujinimą paskatins suderinti veiksmai, atsirandantys dėl kokybiško ES direktyvos perkėlimo į nacionalinę teisę ir tinkamų žmogiškųjų bei finansinių išteklių valdymo. Valstybių narių miestams, savivaldybėms ir regionams reikės imtis pagrindinio vaidmens didinant pastatų atnaujinimo skaičių ir ambicijų dydį. Jų vietiniai planai turės būti suderinti su nacionaliniais planais, o jų vietos administracijos turės norėti ir sugebėti imtis reikiamų veiksmų.

Kokią matote energinio efektyvumo ir pastatų atnaujinimo pažangą pietryčių Europoje? Kokia nauda pietryčių Europai, įgyvendinant ES teisės aktus dėl energijos vartojimo efektyvumo pastatuose?

Manau, kad padaryta pažanga SEE regione yra gana sparčiai augantis būtinas politinis supratimas apie poreikį atnaujinti pastatus didinant jų energinį efektyvumą. Didžiausias iššūkis bus rasti būdų, kaip tą padidėjusį politinį supratimą operatyviai paversti realiais veiksmais. Puikus pavyzdys – Kroatija, kur vykdoma labai gera viešųjų pastatų energinio atnaujinamo programa, vadinama energinio naudingumo sutarčių sudarymo metodu (energy performance contracting). Slovėnijoje taip pat prieš kelerius metus įsteigtas „Eko“ fondas, kuris dėl gerų rezultatų, išgyveno net vyriausybių pasikeitimą ir liko vertingu įrankiu, prieinamu daugeliui slovėnų, pasirengusių padidinti savo namų energinį efektyvumą.

Kalbant apie naudą Pietryčių Europos šalims tinkamai įgyvendinus atnaujintus ES teisės aktus dėl pastatų, žinome, kad visame statybų sektoriuje, bus sukurta daugiau darbo vietų ir, kad geresni pastatai reikš sveikesnius ir laimingesnius žmones. Gali būti, kad suaktyvėjusi pastatų atnaujinimo rinka sugrąžins daug darbuotojų iš kitų ES (ir tolimesnių) regionų, į kuriuos jie persikėlė ieškodami darbo nuo pat 1989 m. Norint pasiekti tokio gero rezultato, reikia užtikrinti, kad atliekami darbai būtų pritaikyti pagal pastato tipą bei amžių ir, kad būtų laikomasi holistinio požiūrio, kai naudojamas tinkamas priemonių derinys. Minimalios priemonės būtinos atliekant pastatų energinio efektyvumo atnaujinimą vadovaujantis holistiniu požiūriu, yra tobulinamas pastato apvalkalas, užtikrinamas tinkamas vėdinimas, naudojamos labai efektyvios šildymo sistemos, suteikiant valdymo galimybę patiems gyventojams.

Tarptautinė energetikos agentūra (TEA) atkreipė dėmesį į tai, kad 76 proc. investicijų, reikalingų Paryžiaus susitarimo tikslams pasiekti, turi būti skiriama energijos vartojimo efektyvumui, o Europos pastatų eksploatavimo institutas (BPIE) 2017 m. nustatė, kad tik 3 proc. ES pastatų energijos vartojimas įvertinti kaip labai efektyvus, o likusiems 97 proc. reikės imtis žingsnių padidinant jų statinių energinį naudingumą iki 2050 m. Kokį vaidmenį atliks suinteresuotosios šalys?

Mano nuomone, suinteresuotosioms šalims tenka svarbus vaidmuo. Mes žinome rinkos sąlygas, žinome pastatų būklę ir suprantame metodus, kurie geriausiai tinka mūsų nacionaliniame kultūriniame kontekste. Dabar turėtume ieškoti būdų, kaip savo žinias šiais aspektais perkelti į ilgalaikes pastatų atnaujinimo strategijas, kurias rengia kiekviena šalis, ir padėti nacionalinėms valdžios institucijoms kurti programas ir schemas, kurios veiks lokaliai. Suinteresuotosios šalys yra atsakingos už tai, kad tinkamai išnaudotų galimybes, kurios leistų greitai ir kokybiškai pertvarkyti mūsų statinių išteklius.

Kaip pastatų atnaujinimo iniciatyvos bus finansuojamos? Kokios finansinės priemonės bus / yra siūlomos? („Smart Financing for Smart Buildings“ iniciatyva)

ES lygiu valstybėms narėms siūlomos įvairios finansavimo priemonės, kurios gali padėti jiems susidoroti su pastatų pertvarkymo iššūkiais. Finansavimas gali būti gaunamas iš Europos struktūrinių ir investicinių fondų, „InvestEU“ fondo, LIFE programos ir keleto kitų. Šie finansavimo šaltiniai gali būti derinami – tai ženklas, reiškiantis, kad daugelis valstybių narių vertos programos yra praktiškai visiškai finansuojamos. Dalis finansavimo skirta techninių galimybių stiprinimui ir projektinių pasiūlymų plėtrai. Pastarasis finansavimas yra mažesnis, tačiau gali turėti didesnį poveikį, nes tai padeda padaryti vietos valdžios institucijas ir miestus savarankiškais techninių galimybių srityje ir tokiu būdu pritraukti daugiau privačių investicijų į pastatų energinio atnaujinimo sektorių. Šių ES fondų sėkmingo panaudojimo pagrindas yra sugebėjimas parodyti, kad jie naudojami tam tikslui, kuriam jie yra skirti, ir, kad pasiekti puikūs rezultatai. Svarbu, kad lėšos būtų naudojamos siekiant ilgalaikių tikslų, o ne įgyvendinant trumpalaikius interesus, o tai veda į „stopgo“ programas, kurios paprastai yra kenksmingos rinkai.
Be patikrinimo negalima įgyti pasitikėjimo pastatų atnaujinimo programomis ir nepasitikėdami sistema negalime sukurti pasitikėjimo ir ilgalaikių ryšių vertės grandinėje, kuri prasideda nuo administracijos ir baigiasi mūsų pastatų gyventojais.

Liepos 17 d., Lietuvos Respublikos Seime vyko Lietuvos statybininkų asociacijos (LSA) ir grupės Seimo narių organizuota konferencija, kurios tema – Statybininko (STATREG) kortelės nauda valstybei, darbuotojams ir darbdaviams.

Konferencijoje LSA prezidentas Dalius Gedvilas kartu su Kompetencijų vertinimo skyriaus vadovu Robertu Enciumi pristatė asociacijos sukurtą STATREG sistemą ir jos veikimo principus, pademonstravo kaip ji veikia praktiškai.

Privalomos Statybininko kortelės įvedimas Lietuvoje padėtų spręsti didžiausias statybų sektoriaus problemas: ženkliai sumažintų „šešėlį“, užtikrintų aukštesnę darbų kokybę ir tikslesnę darbo laiko apskaitą, supaprastintų valstybinę priežiūrą ir dalyvavimą viešuosiuose pirkimuose, o taip pat sumažintų ir nelaimingų atsitikimų statybose skaičių. Įvedus privalomąją Statybininko kortelę, per pusantrų metų Lietuva iš „šešėlio“ galėtų papildomai ištraukti apie 200 mln. eurų.

„Negalime brėžti itin aukštų statinių energinio efektyvumo tikslų ir abejoti dėl atliekamų darbų kokybės. Tai nesuderinami dalykai. Įdiegę statybininko korteles turėtume neabejotiną naudą visi: tiek statytojai, tiek ir vartotojai, kurie pagaliau turėtų garantijas, jog jų statinys patikimas bei kokybiškas“, – sako MVGA prezidentė Edita Meškauskienė.

Į diskusiją apie Statybininko kortelės naudą susirinko atstovai iš LSA, Valstybinės darbo inspekcijos prie SADM, Viešųjų pirkimų tarnybos, VMI (Valstybinė mokesčių inspekcija), MVGA, įvairių asociacijų ir verslo organizacijų.

Būrys Seimo narių konferencijos pabaigoje nutarė, kad rugsėjį reikia teikti siūlymą Vyriausybei diegti privalomą Statybininko kortelę ir naudoti LSA sukurtą sistemą.

Daugybė mokslinių tyrimų rodo, kad patalpų aplinkos kokybė (Indoor environmental quality (IEQ)) turi tiesioginį poveikį sveikatai, patogumui, gerovei ir produktyvumui. Atsižvelgiant į tai, kad žmonės praleidžia apie 90 proc. savo laiko patalpose, labai svarbu, kad statybos teisės aktai užtikrintų pakankamą IEQ lygį, kad būtų skatinama sveika ir patogi patalpų aplinka. Pastatų atnaujinimas puiki galimybė gerinti patalpų oro kokybę ir didinti komforto bei gyvenimo kokybės lygį, siekiant aukšto energijos efektyvumo.

Pagrindiniai IEQ veiksniai yra patalpų oro kokybė, šiluminis komfortas, dienos šviesa ir akustinis komfortas, jie visi svarbūs užtikrinant patalpų kokybę ir gerą savijautą.

• Vidinė oro kokybė (IAQ) – tai oro kokybė pastatuose ir statiniuose. Erdvėje, kurioje gera patalpų oro kokybė yra mažai teršalų ir kvapų, be to, joje tinkamas CO2 ir drėgmės lygis. Tai įgyvendinti padeda vidaus oro teršalų šaltinių apribojimas ir valdymas, bei tinkama ventiliacija.
• Šiluminis komfortas susijęs su individualiu šiluminės aplinkos suvokimo. Gera savijauta, kai patalpoje nei per karšta, nei per šalta.
• Dienos šviesa ir dirbtinis apšvietimas turėtų suteikti pakankamai šviesos, kad pastatų naudotojai galėtų patogiai ir užtikrintai atlikti savo užduotis, be akinimo ir šešėlių trikdžių.
•  Akustinis komfortas apima gebėjimą apsaugoti pastato naudotojus nuo triukšmo ir užtikrinti tinkamą akustinę aplinką, atitinkančią pastato paskirtį.

IEQ parametrai labai priklauso nuo pastatų tipo ir naudojimo. Biurai, švietimo pastatai (mokyklos, vaikų darželiai) ar būstai yra skirtingo intensyvumo, priklausomai nuo juose praleidžiamo laiko, todėl IEQ reikalavimai diferencijuojami priklausomai nuo pastato tipo ir naudojimo.

Apibrėžiant pastatų atnaujinimo (modernizavimo) strategijas, turėtų būti siekiama sumažinti pastatų energijos sąnaudas, nesukeliant pavojaus žmonių sveikatai ir gerovei, optimizuojant pastato ir visuomenės išlaidas.
Pastatuose, kurie modernizuojami neatsižvelgus į IEQ atsiranda naujos problemos, pavyzdžiui, labai sandarios konstrukcijos, kurių ventiliacija yra nepakankama. Tai gali lemti perkaitimą arba patalpų oro teršalų didėjimą. Todėl svarbu nustatyti priemones, užtikrinančias, kad renovacija nekenktų IEQ ir nekeltų pavojaus komfortui, sveikatai ir gerovei.

IEQ gali tapti energijos tausojimo ir tinkamo įgyvendinimo varomąja jėga visoje Europoje. Pagrindiniai ES teisės aktai šioje srityje, iš dalies pakeista Pastatų energinio naudingumo direktyva (EPBD, 2018/844), nurodo, kad visų ES šalių vyriausybių nustatyti energinio naudingumo reikalavimai turėtų optimizuoti sveikatą, patalpų oro kokybę ir komforto lygį. Tačiau direktyvoje nenurodoma, kaip pasiekti patenkinamą IEQ ir suderinti patalpų komforto reikalavimus valstybėse narėse. Kadangi minėta direktyva turi būti perkelta į nacionalinius teisės aktus (iki 2020 m. kovo mėn.), yra daug galimybių padidinti IEQ svarbą.

ES valstybės narės turėtų užtikrinti, kad:

•  ilgalaikėse pastatų atnaujinimo strategijose būtų įtrauktos priemonės, skatinančios IEQ;
•  integruoti IEQ į energinio naudingumo sertifikatus (EPC);
•  reformuoti ekonominio naudingumo vertinimo metodiką, įtraukiant papildomus parametrus turinčius poveikį IEQ;
•  užtikrinti, kad būtų laikomasi reikalavimų ir kokybės kontrolės priemonių, padedančių pasiekti patenkinamą IEQ.

Kaip patalpų aplinkos kokybę integruoti į nacionalines ilgalaikės renovacijos strategijas

Nuotrauka unsplash.com

Beveik šeštadalį (16 proc.) pasaulio BVP jau dabar apima nulio emisijos tikslai, kuriuos nustato šalys, regionai ir miestai, teigiama naujoje Energetikos ir klimato informacijos centro (Energy and Climate Intelligence Unit (ECIU)) skelbiamoje analizėje.

Penkiolika valstybių paskelbė ketinimą iki 2050 m. pasiekti neto nulinį emisijos kiekį arba nulinį išmetamųjų teršalų kiekį. Deja, Lietuvos šiame sąraše nėra ne tik tarp valstybių įgyvendinančių, bet net ir tarp valstybių skatinančių diskusijas šia tema. Nors dauguma įsipareigojimų kol kas tik politikos dokumentuose, dvi šalys (Norvegija ir Švedija) tokį tikslą nustatė jau nacionaliniuose teisės aktuose. Dar dvi valstybės (Butanas ir Surinamas) jau absorbuoja daugiau šiltnamio efektą sukeliančių dujų, nei išmeta į atmosferą.
Jungtinė Karalystė, birželio mėnesį Parlamentui priėmus teisės aktus, netrukus taps didžiausia ekonomika, turinti teisiškai privalomą nulinės emisijos tikslą.

Nulio emisijos tikslas jungia minėtas šalis ir ne mažiau kaip 11 valstijų bei regionų, tokių kaip Kalifornija, Katalonija ir Škotija, bei mažiausiai 23 miestus, įskaitant Barseloną, Los Andželą ir Niujorką.

„Užsibrėžta amžiaus vidurio riba, tikriausiai yra geriausias rodiklis, atspindintis, ar šalis rimtai ketina siekti to, ką pažadėjo Paryžiaus aukščiausiojo lygio susitikime, todėl pastebima, kad tokia didelė pasaulio ekonomikos dalis jau užsibrėžė realius nulinės teršalų emisijos tikslus“, – sako Richard Black ECIU direktorius.

„Žinoma, vien tik užsibrėžtas tikslas dar ne viskas, jei nesiimama veiksmų jam pasiekti. Tačiau mokslas neginčijamai rodo, kad klimato kaitos procesus galime sustabdyti tik iki nulio sumažinę išmetamų teršalų kiekį. Taigi, jei vyriausybė neplanuoja imtis veiksmų pasiekti nulio emisijos, ji tikrai negali teigti, kad planuoja prisidėti stabdant klimato kaitą. “

2015 m. gruodžio mėn. visos vyriausybės Paryžiaus susitarime įsipareigojo siekti, kad pasaulinis atšilimas neviršytų 1,5 laipsnio Celsijaus. 2018 m. spalį Tarpvyriausybinė klimato kaitos komisija, Jungtinių Tautų ekspertų organizacija, parodė, kad norint šį tikslą įgyvendinti, vyriausybės iki 2050 m. turi sumažinti į aplinką išmetamo anglies dioksido kiekį iki nulio.

„Tai, kad vyriausybės, regionai, miestai ir net verslas užsibrėžia keisti savo veiklą siekiant nulinės emisijos tikslų, rodo vis didėjantį piliečių ir vyriausybių susirūpinimą klimato kaita“, – sako R. Black.

„Tai taip pat įrodo, kad nulinės emisijos tikslas ir realybėje yra įperkamas ir įgyvendinamas.“

Praėjusiais metais „Energetikos perėjimo komisija“ (Energy Transitions Commission (ETC)), pasaulinė organizacija vienijanti tokias įmones kaip BP, Shell, Tata ir Vattenfall, padarė išvadą, kad net tie sektoriai, kuriuose, manoma, kad dekarbonizavimas būtų itin sudėtingas, pavyzdžiui, aviacija, laivyba, plieno ir cemento gamyba, iki amžiaus vidurio gali pasiekti nulinės emisijos tikslą, kainuosiantį mažiau nei 0,5 proc. pasaulio BVP.